Bičių nuodai, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojami liaudies medicinoje, apsinuodijus augaliniais ar gyvuliniais nuodais. 

Bičių nuodai - tai bitės darbininkės sekretas, pagamintas specialioje liaukoje ir sukauptas vadinamajame nuodų maišelyje. Nustatyta, kad jau antrą bitės gyvenimo dieną jos nuodų maišelyje yra 0,04 mg nuodų. Vėliau nuodų kiekis maišelyje didėja, tačiau bitės nuodų didžiausia koncentracija būna 15-18-tą jos gyvenimo dieną, priklausomai nuo bičių rasės. Nuo šio laiko bitės nuodų maišelis pradeda degeneruoti, nes sustoja gamintis nuodai. Įgėlusi bitė po kelių valandų miršta. Vienos bitės nuodų atsarga lygi 0,3-0,8 mg ir keičiasi priklausomai nuo jos amžiaus bei metų laiko.

Bičių nuodai - bespalvis, permatomas, kartaus skonio koloidinis skystis. Jo santykinis tankis lygus 1,1313, reakcija - rūgšti (pH 5-5,5). Bičių nuodai yra aromatingo, primenančio bičių medų, kvapo. Tai laki medžiaga, kuri jau kambario temperatūroje greitai garuoja ir netenka apie 70 proc. svorio. Išgaravus skystoms dalims, nuodai tampa permatoma tamprios konsistencijos mase. Išgarinti bičių nuodai lengvai tirpsta vandenyje ir rūgštyse, bet jie visai netirpsta spirite. Sausi nuodai, ištirpę vandenyje, skirtingai nuo gyvos bitės nuodų, jau neturi rūgščios reakcijos. Bičių nuodai -labai patvari medžiaga. Jų savybių nepakeičia šaltis ar šaldymas, taip pat ir aukšta temperatūra. Sterilizuoti 60 minučių autoklave, esant 115 laipsnių temperatūrai, ar pasterizuoti 3 valandas, bičių nuodai išlaiko savo aktyvumą daugiau kaip 4 mėnesius. Nustatyta, kad sausus bičių nuodus galima laikyti metų metais. Nuo to jų toksiškos savybės nesikeičia. Nuodų neveikia rūgštys ir šarmai, tačiau, veikiant kai kurioms gyvybingoms bakterijoms ir virškinimo fermentams, nuodų aktyvumas sumažėja.
Bičių nuodai yra turtingi kai kurių mikro ir makroelementų, cheminių ir organinių medžiagų; juose yra geležies, vario, kalcio, sieros, magnio sulfato, skruzdžių, druskos ir ortofosforo rūgščių, taip pat histamino, cholino, triptofano, hialuronidazės ir kitų medžiagų. Manoma, kad bičių nuoduose esantis magnio fosfatas Mg3 (PO4)2, kuris sudaro apie 0,4 proc. išdžiovintų nuodų masės, turi nemažai gydomųjų savybių.
K.Habermanas ir L.Reicas chromatografijos metodu nustatė, kad bičių nuodus sudaro šie komponentai:

1. Melitinas - apie 50-55 proc. sausųjų medžiagų. Jo sudėtyje yra 26 aminorūgštys. Melitinas farmakologiškai gana aktyvus. Nuo melitino priklauso bičių nuodų antibakterinis, priešuždegiminis veikimas, jis skatina imuninius organizmo procesus.
2. Apaminas - tai polipeptidas, kuriame yra 18 aminorūgščių. Jis sudaro apie 3 proc. sausųjų medžiagų. Nors apaminas ir mažiau farmakologiškai aktyvus, bet taip pat gydo nuo uždegimo.
3. Fosfolipazės A ir B - tai fermentai, sudarantys apie 14 proc. sausųjų madžiagų. Fosfolipazė A skaido neprisotintas riebiąsia rūgštis, lecitiną paverčia nuodinga medžiaga lizolecitinu, sukeliančiu eritrocitų tirpimą (hemolize). Nustatyta, kad fosfolipazės pasižymi toksinėmis ir alerginėmis savybėmis, todėl jos apibūdinamos kaip kenksminga bičių nuodų sudėtinė dalis.
4. Hialuronidazė, sudaranti 2 proc. sausųjų medžiagų, yra specifinis hialuroninės rūgšties enzimas. Ji padeda geriau prasiskverbti bičių nuodų veikliosioms medžiagoms per odą, vartojant linimentus ir tepalus. Taip pat hialuronidazė turi reikšmės, gydant pažeistą jungiamąjį audinį.
5. Histaminas sudaro apie l proc. sausųjų medžiagų. Nuo jo priklauso skausmas, tinimas ir odos peršėjimas, įgėlus bitei.
6. Netoksiški baltymai. Iš jų paminėtinas peptidas ir adolapinas, kurie lemia bičių nuodų priešuždegiminį aktyvumą.
7. Kitos biologiškai aktyvios medžiagos - tai acetilcholinas, kuris praplečia kraujagysles, mažina arterinį kraujo spaudimą, didina kapiliarų pralaidumą.

                                                    Bičių nuodų biologinis veikimas

Bičių nuodai pasižymi vietiniu ir bendru žmogaus organizmui poveikiu.
Vietinis bičių nuodų poveikis pasireiškia uždegimo reakcija. Bičių nuodų injekcija (įšvirkštimas po oda) arba įgėlus bitei pasireiškia deginančiu skausmu, paraudimu ir odos patinimu.
Paraudusios ir sukietėjusios odos uždegimas gali būti nuo soros grūdo iki žąsies kiaušinio dydžio. Kartais odos uždegimas labai išplinta, ima niežėti injekuotą ar įgeltą vietą arba visą odą. Vietinės uždegimo reakcijos gali pasireikšti, patekus nuodams į organizmą iš karto arba praėjus vienai parai. Dažnai visi šie požymiai pranyksta po 24-48 valandų.
Akių vokų ir kitų organų gleivinės reaguoja į bičių nuodus daug jautriau negu oda. Pavyzdžiui, užlašinus bičių nuodų ant triušio akių vokų gleivinės, sukeliamas pūlinis uždegimas. Ši reakcija, kaip biologinis testas, buvo pasiūlyta bičių nuodų aktyvumui įvertinti.
Bendra toksinė bičių nuodų reakcija gali įvykti, įgėlus kaip vienai bitei, taip ir didesniam bičių skaičiui (300-500). Tačiau kartais toksinius reiškinius galima stebėti ir nuo pavienių bičių įgėlimų. Ši reakcija po bičių įgėlimo pasireiškia galvos skausmais, svaigimu ir kūno temperatūros pakilimu. Retesniais atvejais gali žmogus vemti, viduriuoti, gali išberti odą. Esant tokiems simptomams skubiai kreiptis į gydytoją.
Kodėl vieniems asmenims ir nuo pavienių bičių įgėlimų atsiranda apsinuodijimo reiškiniai, o kitiems ir nuo didesnio bičių įgėlimų skaičiaus nieko neįvyksta? Tai galima paaiškinti tuo, kad žmogaus organizmas nevienodai jautrus bičių nuodams: jautresnės bičių nuodams yra moterys, vaikai ir pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau kai kurie vidutinio amžiaus ir sveiki asmenys - irgi jautrūs bičių nuodams; jiems pakanka vieno bitės įgėlimo, kad pasireikštų ne tik stipri vietinė, bet ir bendra reakcija. Tuomet skauda galvą, jaučiamas bendras silpnumas, pakyla kūno temperatūra, vemiama, viduriuojama. Literatūroje yra aprašyti atskiri mirties atvejai, įgėlus tik 1-2 bitėms. Tokiems nelaimingiems atsitikimams turi reikšmės ne tik ypatingas jautrumas bičių nuodams, bet ir įgėlimo vieta. Pavojingiausios įgėlimo vietos yra kaklas, ypač jo šoninės ir priekinė dalys, taip pat viršutinė akies voko sritis. Todėl šias kūno dalis ir veidą reikia labiausiai saugoti nuo bičių įgėlimo. 
Tačiau yra daugelis žmonių, kurių organizmas greitai pripranta prie bičių nuodų ir silpnai arba visai nereaguoja į juos. N.Joirišo ir kitų autorių stebėjimai parodė, kad tų asmenų, kurie ilgai dirba su bitėmis, organizmas beveik visai nereaguoja į bičių įgėlimus, ir tai nekenkia jų organizmui. Pastebėta, kad kai kurie bitininkai, turintys didelį bitininkavimo stažą, ištveria net 1000 bičių įgėlimus be jokių apsinuodijimo požymių. Tai galima paaiškinti imunitetu arba atsparumu bičių nuodams.
Eksperimentais įrodyta, kad bitininkams, ilgai dirbusiems su bitėmis ir, suprantama, dažnai jų geliamiems, kraujyje atsiranda specifinių antikūnų, kurie gali neutralizuoti bičių nuodus. Atlikti tokie bandymai: paimti bitininkų kraujo serumo ir bičių nuodų lygūs tūriai, kurie buvo atskiesti (1:100-1:400). Visa tai įšvirkšta triušiui po oda. Kontroliniams triušiams buvo įšvirkšta bičių nuodų, sumaišytų su žmogaus, niekada neturėjusio kontakto su bitėmis, kraujo serumu. Iš bandymų paaiškėjo, kad bitininko kraujo serumas neutralizuoja bičių nuodus, tuo tarpu paprasto žmogaus kraujo serumas šių savybių neturi. Maryti, bitininkams po bičių įgėlimų atsiranda specifiniai antikūnai, sukeliantys vietinį ir bendrą imunitetą. Kai kurie autoriai mano, kad žmogaus, pripratusio prie bičių nuodų, seilės veikia kaip priešnuodis, apsinuodijus bičių nuodais.
N.Joirišas iš daugiamečių stebėjimų įsitikino, kad bičių įgėlimai arba bičių nuodų (apitoksino) ilgesnis vartojimas skatina žmogaus organizmo imunitetą ne tik bičių nuodams, bet taip pat ir kai kurioms vidaus ir užkrečiamoms ligoms. Todėl tinkamai vartojami bičių nuodai gali tapti gydomąja profilaktine priemone, veikiančia ne tik atskirą organą arba gydančia vieną kurią nors ligą, bet ir visą žmogaus organizmą. Bičių nuodai, patekę į žmogaus organizmą, mobilizuoja jo gynimosi jėgas. Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad bitininkų, išdirbusių su bitėmis daugelį metų, sveikata yra gera, ir jie ilgai gyvena. Matyt, atsiradęs imunitetas juos saugo nuo daugelio ligų.

                                                      Bičių nuodų veikimo mechanizmas

Bičių nuodų veikimo mechanizmas dar ne visiškai išaiškintas. Eksperimentais pavyko įrodyti, kad bičių nuodai veikia medžiagų apykaitą ir kraują per hipofizę (smegenų priedėlį) ir antinksčių žievę, todėl jų gydomasis veikimas labai sudėtingas ir įvairus.
Viena iš biologinių bičių nuodų veikimo savybių yra ta, kad jie skatinančiai veikia hipofizės ir smegenų žievės sistemą. Bičių nuodai mažina uždegimą ir alergines organizmo reakcijas, t.y. jie pasižymi priešuždegiminiu ir desensibilizuojančių veikimu.
Šiuo atžvilgiu bičių nuodai analogiški steroidinių hormonų veikimui. Šis „hormoninis" bičių nuodų veikimas pasireiškia per nervine hipofizės sistemą. Matyt, tai susiję su sudėtingais imunologiniais bei autoimunizacijos procesais, bet tai dar ne visai įrodyta.
Tačiau bičių nuodai skiriasi nuo nurodytų hormonų. Iš gydytojų stebėjimų įsitikinta, kad, ilgai vartojant steroidinius hormonus, nusilpsta antinksčių žievės funkcija. Bičių nuodai, priešingai negu steroidiniai hormonai, sugeba pašalinti antinksčių žievės funkcijos depresiją ir skatina antinksčių žievės veiklą. Be to, bičių nuodai, skirtingai negu steroidiniai hormonai, mažina kraujo krešėjimą, pasižymi priešbakterinėmis savybėmis ir vietiniu nuskausminimu. Taigi bičių nuodų veikimo negalima sutapatinti su steroidinių hormonų veikimu. Bičių nuodai yra savarankiškas biologinis preparatas.

                                                  Bičių nuodų gydomosios savybės

Kadangi bičių nuodų veikimo mechanizmas gana sudėtingas, tai ir bičių nuodų gydomosios savybės labai įvairios.
Žinoma, kad bičių nuodai gydančiai veikia įvairius žmogaus organizmo organus ir sistemas. Jie išplečia smulkiąsias arterijas ir kapiliarus, padidindami kraujo pritekėjimą į nesveiką organizmą. Veikdami per nervų sistemą, bičių nuodai mažina skausmą. Odos
temperatūra bitės įgėlimo ar bičių nuodų preparato įšvirkštimo vietoje greitai pakyla 2-6 laipsniais. Bičių nuodai palankiai veikia kraują gaminančių organų sistemą: nuo jų padidėja hemoglobino kiekis, leukocitų skaičius, sumažėja eritrocitų nusėdimo greitis, mažėja kraujo klampumas ir krešėjimas. Bičių nuodai gydančiai veikia širdies raumenį, mažina padidėjusį kraujo spaudimą, cholesterolio kiekį kraujyje. Nuo bičių nuodų daugiau išsiskiria šlapimo ir azoto turinčių medžiagų. Bičių nuodai gerina bendrą ligonio būklę, organizmo tonusą ir darbingumą, apetitą, medžiagų apykaitą, nuo jų ligonis geriau miega.
Bičių nuodus kaip gydomąją priemonę galima vartoti tiesiogiai, leidžiant bitėms įgelti skaudamas kūno vietas, dažniausiai sąnarius, arba vartojant bičių nuodų preparatus, t.y. vaistus, kurių svarbiausia sudėtinė dalis yra bičių nuodai.
Bičių nuodų priešuždegiminis ir skausmą mažinantis poveikis įrodytas jau seniai.
Pastaraisiais metais B.Orlovo atlikti tyrimai įrodė bičių nuodų apsauginį veikimą nuo radiacijos. Jie skatina žmogaus organizmo apsigynimo jėgas ir gali būti imunostimuliatoriais bei imuno-moduliatoriais, gerina regeneraciją, gydo trombozes. Ir mūsų laikais naudotinas seniai žinomas gydymo metodas bičių įgėlimais. Teisingai vartojant šį metodą, galima pasiekti gerų rezultatų, gydantbronchinę astmą, arterinės hipertenzijos l ir II stadijas, ankstyvas aterosklerozės formas, kojų kraujagyslių paleidimus (endarteritus), periferinės nervų sistemos ligas, periartritus, artrozes, artritus. Lietratūroje yra duomenų apie klausos nervo uždegimo ir kai kurių odos ligų, pavyzdžiui, psoriazės gydymą.
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama gydymui bičių įgėlimais. Šį gydymo metodą populiarina Rytų šalys - Japonija. Jau 1985 metaisXXX Tarptautiniame bitininkystės kongrese japonų autoriai apipunktūrą (bičių įgėlimus) laikė lygiaverte akupunktūrai (gydymui su adatomis). Šie autoriai teigė, kad pati efektyviausia reumatinių ligų gydymo priemonė yra bičių įgėlimai. Bičių nuodai pasižymi antibakteriniu ir antivirusiniu poveikiu. Net virusines odos ligas, kai slenka plaukai, gerai gydo bičių nuodai. Bičių įgėlimais gydomipadidintas kraujospūdis ir galvos smegenų trombozė. Kaip teigia japonų autoriai, XXI amžius taps gydymo bičių įgėlimais era.
Naujų duomenų apie bičių nuodų reikšme žmogaus sveikatai yra ir daugiau. Štai amerikiečių autoriai savo eksperimentais ir klinikiniais tyrimais įrodė, kad bičių nuodai skatina nervinę-humoraline sistemą, jie pasižymi teigiamu terapiniu poveikiu eksperimentinio sąnarių uždegimo atvejais. Minėti autoriai gydė sergančiuosius sunkiomis sąnarių-jungiamojo audinio ligomis (reumatoidiniu artritu, vilklige, sklerodermija), derindami bičių nuodus su hormonų terapija ir didelėmis C vitamino dozėmis. Gydomų ligonių sveikata pagerėjo, moterims atsistatė menstruacijų ciklas.
I.Dobrovoda iš buvusios Čekoslovakijos pateikė savo stebėjimus apie sergančiųjų reumatoidiniu artritu gydymą, kai buvo derinama akupunktūra ir bičių įgėlimai. Iš keturiolikos šiuo būdu gydytų ligonių dvylikos rezultatas buvo teigiamas, o dviem ligoniams reikėjo gydymą nutraukti dėl atsiradusių alerginių reiškinių.
Vertingų rezultatų pasiekė kinų medikai, bičių nuodais gydydami vyrus, sergančius impotencija: bitėms leisdavo įgelti į specialius akupunktūros taškus, esančius kelio sąnario vidiniame paviršiuje. Gydyta nuo impotencijos 3015 asmenų ir pasiektas 73,2 proc. teigiamas rezultatas.
Pastaraisiais metais bičių įgėlimais gydoma ir mūsų respublikoje. Štai Kauno klinikų gydytojas L.Mackevičius ne tik vartoja šį gydymo metodą, bet ir sukūrė savo originalų aparatą, kuriuo patogu atlikti bičių įgėlimus ligoninės sąlygomis. Kadangi gydant bičių nuodais gali pasitaikyti alerginių reakcijų, ir šis gydymo metodas ne visiems tinka, todėl gydymą bičių nuodais gali skirti gydytojas, šios rūšies specialistas.

                                                          Bičių nuodų preparatai

1915 metais jau Langeris pagamino pirmą bičių nuodų preparatą, bet jis buvo netobulas ir plačiau nenaudotas. Vėliau pasirodė kiti bičių nuodų preparatai: 1927 metais Vokietijoje pagamintas apikozanas, po to ir kitose šalyse buvo sukurta daug naujų preparatų, kaipimetinas, apikuras, apivenas, forapinas, apizartronas ir kiti.
Buvusioje Sovietų Sąjungoje bičių nuodų preparatą pirmas parengė 1936 metais akad.M.Krolis. Jį sudarė narkotizuotų bičių nuodai. Kiti bičių nuodų preparatai - preparatas KF, meli-sinas, apiforas - buvo pagaminti vėliau.
Užsieniniai preparatai yra paruošti kaip vandens ir bičių nuodų tirpalai. Iš jų išvalytos baltyminės priemaišos. Šie nuodų preparatai yra kelių koncentracijų, juos galima įšvirkšti po oda didėjančiomis dozėmis. Kiekvienas šių preparatų gali būti panaudotas pagal atskirą gydymo schemą. Vienas tokių preparatų yra apizartronas. Tai vandeninis bičių nuodų tirpalas, kuris buvo gaminamas buvusioje Vokietijos demokratinėje respublikoje.
Bičių nuodai gali būti paruošti ir kaip tepalai. Anksčiau mūsų respublikoje buvo vartojami apizartrono ir virapino tepalai. Bičių nuodų tepalo sudėtinė dalis yra salicilio rūgštis, minkštinanti viršutinį odos sluoksnį. Paprastai j tepalą dedama silikato dalelių, kurios lengvai veikia tepalu trinamą odą, todėl pagerėja nuodų rezorbcija per odą.
Dabar apizartrono ir virapino tepalų gamyba, susijungus abejoms Vokietijoms, nutraukta.
Maždaug prieš 20 metų Kauno farmacijos fabrikas „Sanitas" buvo pradėjęs gaminti bičių nuodų tepalą „Apitrit". Jis išbandytas Kauno klinikose. Buvo neblogi rezultatai, gydant sąnarių-atramos ir periferinės nervų sistemos ligas. Tepalas buvo įtrinamas į odą ir įvedamas ultragarsu. Tačiau šis preparatas nebuvo aprobuotas, todėl jo gamyba nutraukta. Latvių autorės E.Petersonė ir R.Batova sukūrė naują bičių nuodų preparatą, pavadintą „Ungapiven". Jis buvo išbandytas Kauno ir kitose klinikose. Buvo geri rezultatai, gydant deformuojančią osteoartrozę, stuburo osteochondrozę su radikulalgijos požymiais.
Prieš keliolika metų Ukrainoje pagamintas naujas preparatas - „Masažinis kremas", kurio pagrindinė sudėtinė dalis yra bičių nuodai. Mūsų duomenimis, jis yra efektyvus stuburo osteochondrozei ir artrozei gydyti [1].
 

BŪTINA ŽINOTI Kada negalima gydytis bičių nuodais?
Reikia žinoti, kad yra nemažai ligų, kuriomis sergant, visiškai negalima gydytis bičių nuodais. Tai kepenų, inkstų, kasos ligos, cukrinis diabetas, piktybiniai navikai, aktyvi tuberkuliozė, infekcinės ir kraujo ligos. Bičių nuodais negalima gydyti iki 14 metų vaikus, nėščias moteris. Taip pat negalima skirti bičių nuodų alergiškiems ir jautriems bičių įgėlimams. Reikia žinoti, kad bičių nuodai nesuderinami su gyvačių nuodais ir jų kartu vartoti negalima. Apskritai gydymą bičių nuodais gali skirti tik gydytojas, prieš tai ištyręs ligonį. Pačiam ligoniui gydytis bičių įgėlimais, nepaskyrus ir nekontroliuojant gydytojui, negalima [1,2].


                                                                 Bitininko vaistinėlė

Kiekvienas bitininkas savo bityne turi turėti vaistinėlę, kurioje privalo būti sterilių vienkartinių švirkštų ir būtiniausi vaistai, kurie reikalingi pirmajai pagalbai suteikti, netikėtai apsinuodijus bičių nuodais:

• Adrenalino ampulės po 1 ml 0,1proc. koncentracijos;
• Prednizolono ampulės po 30 mg 1 ml;
• Antihistamininiai preparatai (dimedrolis, tavegilis, pipolfenas, suprastinąs, klaritinas);
• Eufilino tabletės po 0,15 g l flakonas ir Eufilino ampulės 2,4 proc. 10 ml.

Kiekvieną vaistą patartina laikyti vaistinėlėje įmonės įpakavime. Visi išvardinti antihistamininiai preparatai veikia vienodai, todėl patartina turėti nors po 10 tablečių vieno iš nurodytų aukščiau vaistų.

                                                         Pirmoji pagalba, bitei įgėlus

Visi, kuriuos gali sugelti bitės, ir bitininkai, ir ne bitininkai, turi žinoti apsinuodijimo bičių nuodais požymius ir mokėti suteikti bičių sugeltam pirmąją pagalbą.
Pirmojo laipsnio apsinuodijimas. Įgeltoji vieta smarkiai ištinsta, niežti visą kūno odą, atsiranda dilgėlinės pobūdžio išbėrimas; krečia drebulys, pakyla kūno temperatūra iki 38-39 laipsnių, ligonis tampa neramus.
Pirmoji pagalba. Tuojau pat reikia ištraukti geluonį, ties įgelta vieta po oda suleisti 0,1 proc. 0,5 ml adrenalino tirpalo, leisti antihistamininius preparatus - suprastiną, pipolfeną ar dimedrolį. Jų neturint, dėti ant įgeltos vietos šaltą kompresą ir duoti gerti dimedrolio, suprastino ar tavegilio.
Antrojo laipsnio apsinuodijimas. Įgeltoji vieta nežymiai patinsta, bet ima niežėti visą kūną, atsiranda smulkus išbėrimas, gali pabrinkti veidas, liežuvis, gerklos.
Krečia drebulys, kyla kūno temperatūra, atsiranda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pasunkėja kvėpavimas, trumpam krinta kraujospūdis, ligoniui silpna, tamsu akyse, jį apima baimė.
Pirmoji pagalba tokia pati, kaip ir esant pirmojo laipsnio apsinuodijimui. Papildomai reikia suleisti į raumenis dimedrolio ar suprastino ir 1-2 ml 30 mg prednizolono tirpalo.
Jei apsinuodijimo požymiai nepraeina, pakartojama adrenalino injekcija ir į veną suleidžiama 10 ml 2,4 proc. eufi-lino tirpalo kartu su 10 ml 20 proc. gliukozės.
Nukentėjusįjį patariama skubiai vežti į ligoninę.
Trečiojo laipsnio apsinuodijimo atveju vystosi anafilaksinis šokas: staiga krinta kraujospūdis, nukentėjusysis netenka sąmonės, atsiranda traukuliai, nevalingas šlapinimasis, galimas mirties atvejis.
Pirmoji pagalba. Nukentėjusįjį reikia skubiai vežti į ligoninės reanimacinį skyrių. Pakeliui, vežant į ligoninę, reikia vartoti tuos pačius vaistus, kaip ir esant antrojo laipsnio apsinuodijimui.

___________________________________________________________________________________________________

1. A. Baltuškevičius, Bičių produktai - žmonių sveikatai. Kaunas, 2013, psl. 51-62.

2. A. Gendrolis, Sveikas ir ilgas gyvenimas su bičių produktais, Kaunas 2014, psl 331.

atgal